Rašytoja Kate DiCamillo: „Jei ne Vinis Diksis“ – odė, šlovinanti šunis, draugystę ir gyvenimą pietuose“

Meilė gyvūnams, atsakomybė už juos, tikros draugystės pamokos ir pozityvus mąstymas net tada, kai tenka susidurti su sunkumais – tai vertybės, į kurias daugelis tėvų siekia atkreipti savo vaikų dėmesį. „Jei ne Vinis Diksis“ – vienas populiariausių amerikiečių vaikų rašytojos Kate DiCamillo kūrinių, pripažintas kritikų ir įvertintas Newbery garbės medaliu, šį pavasarį atgimė naujai. Didžiuosius Lietuvos knygynus netrukus pasieks šviežiausias šios knygos leidimas lietuvių kalba, kurį puošia lietuvių dailininkės Lelijos Populaigytės iliustracijos. Rašytoja Kate DiCamillo candlewick.com interviu pasakoja, kas įkvėpė sukurti šią istoriją, turinčią galią pavergti ne tik vaikų, bet ir visų šeimos narių širdis.

Lelijos Populaigytės iliustracija iš knygos

Gimtųjų namų ir visų mylėtų šunų ilgesys

Kate DiCamillo gimė Jungtinėse Amerikos Valstijose, Filadelfijoje, tačiau kai jai buvo penkeri, kartu su visa šeima persikėlė į pietinę šalies dalį, kur ir praleido didžiąją dalį jaunystės. Anot rašytojos, penkeri vaikystės metai, praleisti tipiškame mažame amerikietiškame miestelyje Filadelfijoje, jai iki šiol kelia nostalgiškus jausmus ir ilgesį – tai buvo viena pagrindinių priežasčių, lėmusių debiutinio autorės kūrinio „Jei ne Vinis Diksis“ atsiradimą. „Šis kūrinys – odė, šlovinanti šunis, draugystę ir gyvenimą JAV pietuose“, – sako Kate DiCamillo.

Knygos skaitytojams dažnai kyla klausimas, ar Vinio Diksio – labai didelio, pasišiaušusio, bet itin ištikimo ir linksmo šuns personažas gimė remiantis tikro gyvūno istorija. „Rašydama šį kūrinį gyvenau bute Minesotoje, kurio šeimininkai neleido laikyti šuns. Tai buvo pirmasis kartas per visą mano gyvenimą, kai gyvenau be šuns. Ir man jo išties siaubingai trūko. Vinio Diksio personažą sukūriau ilgėdamasi visų iki tol sutiktų ir mylėtų šunų“, – pasakoja autorė.

Istoriją padiktavo mergaitės balsas galvoje

„Vieną vakarą prieš užmigdama savo galvoje išgirdau aiškų mergaitės balsą ir sakinį, ištartą pietietišku akcentu: „Turiu šunį vardu Vinis Diksis“. Atsibudusi kitą rytą vis dar tebegirdėjau tą patį aiškų balsą, tad nieko nelaukdama ėmiau užrašinėti tai, ką man pasakojo dešimtmetė mergaitė Indija Opala Buloni. Nė vienas kūrinys, kurį esu rašiusi iki ar po šios istorijos sukūrimo, nesiėjo taip lengvai. Šis kūrybinis procesas nuo pat pradžių iki pabaigos buvo tikras malonumas“, – knygos atsiradimo istorija dalijasi Kate DiCamillo.

Pačioje kūrinio pradžioje skaitytojai sužino, jog Opala auga nepilnoje šeimoje – jos mama išvyko dar tada, kai mergaitei buvo vos treji, o jos tėtis, pamokslininkas, apie šį įvykį kalbėtis vengia. Tačiau linksmo ir energingo šuns Vinio Diksio atsiradimas šeimoje pakeitė ir nusistovėjusius santykius. Rašytoja Kate DiCamillo pati puikiai žino, ką reiškia augti nepilnoje šeimoje. „Mano tėtis paliko šeimą, kai buvau dar visai maža. Rašydama knygą prisiminiau ir mūsų šeimos santykius, juos perkėliau į kūrinį. Opala pyko ant jų šeimą palikusios motinos, o aš ant tėčio. Manau, jog teisinga sakyti, kad esu asmeniškai susipažinusi su Opalos netektimi“, – sako rašytoja.

Rašytoja Kate DiCamillo

Kad kasdienybė taptų gražesnė – reikia visai nedaug

Kate DiCamillo yra unikali ir tuo, kad jos knygos vienodai skirtos ir vaikams, ir suaugusiems. Paklausta, ar sudėtinga rašyti skirtingoms amžiaus kategorijoms, ji atsako, jog tai jai – malonumas. „Džiaugiuosi savo kūryboje galėdama suderinti tiek šviesesnes, tiek tamsesnes spalvas. Mano manymu, literatūra vaikams turi teikti vilties. Turime moralinę atsakomybę, kad jų gyvenimuose viskas susiklostytų kuo sėkmingiau“, – priduria autorė.

Naujausią šios knygos leidimą lietuvių kalba pristačiusios vaikų ir paauglių literatūros leidyklos „Nieko rimto“ knygų korektorė Eglė Devižytė sako: „Esame dideli Kate DiCamillo talento gerbėjai. Tai puiki rašytoja, ne tik drąsiai besiimanti labai įvairių, tačiau itin aktualių temų, bet ir gebanti rašyti taip, kad nė nepajunti, kaip imi gyventi kartu su personažais, drauge verkti, juoktis ir, svarbiausia, nepaliauti tikėti gyvenimu. „Jei ne Vinis Diksis“ – itin šviesi ir viltinga knyga apie draugystę ir vienatvę, liūdesį ir praradimo skausmą, viltį ir atradimo džiaugsmą. Tai knyga apie ypatingą besišypsantį šunį, kuris nejučia pakeitė ne tik jį priglaudusios Opalos, bet ir viso miestelio gyvenimą.

Šį leidimą puošia nuostabios lietuvių dailininkės Lelijos Populaigytės iliustracijos. Jaukūs, švelnūs, realistiški piešiniai itin įtaigiai sustiprina kūrinio nuotaiką, o Vinio Diksio šypsena ant viršelio pradžiugina vos į jį pažvelgus. Tai viena tų knygų, kurias skaitydamas pamatai, jog kartais reikia visai nedaug, kad kasdienybė taptų šiek tiek gražesnė ir šviesesnė. Manau, dabar mums tai ypač svarbu.“